Kiekvienas žmogus savaip atsako į šį klausimą ir skirtingais gyvenimo momentais šis atsakymas dažnai būna skirtingas. Aš ilgai galvojau kaip atsakyti į šį klausimą. Manau savo mintis subrandinau pakankamai, kad galėčiau viešai išreikšti. Aišku nieko naujo aš nepasakysiu, tik pabandysiu formaliai užfiksuoti savo mintis.

Vienu žodžiu gyvenimo prasmę manau galima išreikšti žodžiu – gyventi. Žmogui yra duotas gana ilgas laiko tarpsnis ir jis turėtų jį išnaudoti kuo geriau. Aš netikiu pomirtiniu gyvenimu, todėl manau, kad tai ką turim dabar yra viskas ką turim. Vien gyventi, tam kad gyventum lyg ir maža prasmės. Todėl manau, kad gyvenimo prasmė slypi žmogaus darbe ir pasiaukojime visuomenės, Žemės ar galų gale visatos labui. Kas turi nuspręsti kas yra naudinga visuomenei ar Žemei? Nuspręsti turi pats žmogus, įvertinęs visus už ir prieš. Manau, kad žmogaus gyvenime turėtų būti svarbus loginis ir kritinis mastymas, tam kad jis galėtų priimti gerus sprendimus.

Atrodo, kad gyvenimas, kuris baigiasi iš kart po mirties yra niūrus, beviltiškas ir turėtų būti persmelktas pesimizmu. Kas iš to, kad dabar turi viską, jei po mirties nebeturėsi nieko ir pats nebeegzistuosi? Nepasiduoti nevilčiai reikia daug žmogaus stiprybės, todėl labai dažnai žmonės ieško lengvesnių paaiškinimų – religijos ar astrologijos. Taip pat dažnai ilgą laiką žmogus būna laisvamanis, netikintis, bet ištikus nelaimei (pvz. susirgus nepagydoma liga) jis atsiverčia į tikėjimą. Tai pilnai suprantama, nes žmogus trokšta visokeriopos pagalbos ir kadangi žmonės jos nebegali suteikti, tai jis kreipiasi pagalbos į metafiziką. Žmogaus baimė numirti nugali jo sveiką protą. Aš manau, kad mirties nereikėtų bijoti, nes tai dalis natūralaus gyvybės ciklo. Su baime ar be baimės visi mes vistiek anksčiau ar vėliau mirsime.

Žmogui stiprybės turėtų suteikti tai, kad jis gyvena dėl aukštesnių dalykų – šeimos ar visuomenės. Tačiau labai dažnai visuomenė, o kartais ir šeima, būna atstumianti, nepakenčianti silpnų, ligotų ar tiesiog kitokių žmonių. Tai yra viena iš didžiausių visuomenės problemų (norėjau rašyti šiuolaikinės visuomenės, bet taip buvo visais laikais).

Apibendrinant, mano manymu gyvenimo prasmė yra gyventi, mylėti kitus ir dirbti savo, šeimos bei visuomenės labui.

Šiandien yra paskutinė mano darbo diena įmonėje “Baltic Condition”. Tai pirmas mano išėjimas iš darbo, dirbant pilnu etatu. Išeinu savo noru, nes vis dažniau pasijausdavau per ilgai užsisėdėjęs vienoje vietoje. Čia išdirbau 3 metus ir 3 mėnesius. Sakyčiau visai nemažai ir jau pats laikas keisti darbą.

Kažkada rašiau, kad reikia mylėti savo darbą, bet neįsimylėti įmonės. Dabar mano būsena būtent ir yra tokia. Per ilgus metus pamačiau daug trūkumų įmonėje, kurių aš negaliu pakeisti, tobulėjimo galimybės sumažėjo. Todėl nusprendžiau, kad man nebepakeliui ir pats laikas kažką keisti.

Pokyčiai mano asmeniniame ir profesiniame gyvenime tik prasideda.

Pastaruoju metu matyt turėjau daugiau laiko, tai vėl pradėjau daugiau mąstyti apie religijas, tikėjimus ir panašiai. Netgi teko susiginčyti su viena pažįstama tikinčiąja. Besiginčijant ir šiaip mąstant ta tema iškilo toks fundamentalus klausimas – Ką reiškia toks reiškinys kaip tikėjimas?

Pagal apibrėžimą (iš Vikipedijos), – tikėjimas yra psichologinė būsena kurioje individas teiginį ar prielaidą laiko teisingais. (Angliškai. Belief is the psychological state in which an individual holds a proposition or premise to be true). Šis apibrėžimas yra gana platus, ir „nekenksmingas“. Tačiau kažkaip pastaruoju metu man tikėjimas pradėjo asocijuojuoti su „realybės vertinimu, kai nesiriamama faktais ir kritiniu mąstymu“. Taip gaunasi greičiausiai dėl to, kad vis labiau pastebiu atvejus, kad žmonės remiasi tikėjimu, kai faktai rodo, kad realybė yra visai kitokia, nei norima (Pvz.: aš tikiu kad mūsų rinktinė nugalės).

O iš tikro pagrindinis klausimas ir šio straipsnelio rašymo priežastis yra religinis tikėjimo aspektas. Religijoje tikėjimas turi kitokią reikšmę – reiškia arba tu tiki į Dievą arba netiki. Dar tikintieji mėgsta sakyti, kad tikėjimas yra duodamas su gimimu ir yra Dievo dovana. Ir kad šis tikėjimas yra „tikras tikėjimas“. Tai va, aš tikriausiai nesuprantu kas tai yra „tikras tikėjimas“. Aš esu faktų žmogus, todėl man nesuprantama ši būsena. Jei aš kažką laikau teisybe, t.y. tikiu tuo dalyku, tai aš remiuosi faktais (savo bei technikos pojūčiais, kitų žmonių mokslu pagrįstais teiginiais, logika). Yra keletas dalyku, kuriais aš tikiu religine prasme – gamtos galia ir žmonių gerumu. Jie dažniausiai nėra aiškinami moksliškai, bet juos pilnai galima paaiškinti.

Žmonės yra įvairūs ir dažnai būna silpni, todėl suprantu kodėl žmonės galėtų patikėti bet kuo (pvz. Dievu). Toks tikėjimas dažniausiai dažniausiai būna besąlyginis – t.y. jam negalioja jokie faktai ar įrodymai. Aš savo tikėjimą galiu pakeisti jei pasirodytų, kad kai kurie faktai yra neteisingi, arba atsirado naujų faktų. Todėl man keista, kad kiti to nepadaro, negali ar nenori padaryti. Tada faktai kalbantis su tokiu žmogumi tampa beprasmiai. Nes jis atsitveria siena, ant kurios parašyta – „Aš tuo tikiu ir viskas“.

Tikiuosi šiuo straipsneliu paskatinsiu diskusiją. Todėl rašykit ką jūs manot, kas yra „tikėjimas“ ar „tikras tikėjimas“. O šiaip aš savo nuomonę tikėjimo klausimu turi ir žadu paruošti straipsnelį, kuriame žadu parašyti apie tai kodėl tikėjimas yra gerai ir (svarbiausia) kodėl jis yra blogai.

Birželio 5 dieną visame pasaulyje per televiziją parodė naują ekologinį filmą apie mūsų planetą Žemę. Taip pat šis filmas buvo patalpintas internete, kur visi gali jį nemokamai peržiūrėti. Šis filmas atkreipia dėmesį ir primena apie problemas, kurios iškyla dėl vis didėjančio pasaulio žmonių skaičiaus ir neefektyvaus išteklių panaudojimo.

Šis filmas yra tarsi sąžinės balsas visai žmonijai, kuri savo ūkine veikla drasko Žemės vaizdą. Ir kaip visada, sąžinės balsą girdėti yra labai nemalonu. Deja šis sąžinės balsas dar nėra pakankamai garsus ir jį per retai tegirdime.

Pažiūrėjęs šį filmą, susidariau įspūdį jog didžiausia ekologinė pasaulio problema yra didelis žmonių skaičius ir jo didėjimas. Žemė yra tokia kokia yra, ir jos nebedidės, bet burnų skaičius didėja. Blogiausia situacija ir didžiausios problemos iškyla neišsivysčiusiose šalyse, o jos neturi resursų ir žinių kaip spręsti šias problemas. Išsivysčiusios šalys žiūri savo interesų ir vargingoms šalims padeda nebent labdara, kuri tikrai nesprendžia problemų. Lietuvoje, pavyzdžiui, didelių ekologinių problemų nėra ir klimato pašiltėjimas bus tik į naudą. Bet čia reikėtų žiūrėti toliau savo kiemo. Reikėtų, bet tai nėra daroma, bent jau tikrai nepakankamai. Tai va, dabar ir turime tokią situaciją, kad vis greitėdami judame link bedugnės krašto.

Taigi, resiumuojant, filmas nuteikia pesimistiškai. Kaip sakoma, pasaulio pabaigos nebus, bus nebent žmonijos pabaiga.

Pabaigiau savo magistro studijas. Birželio 2 apsigyniau savo magistro studijų baigiamąjį darbą, kitą savaitę gausiu diplomą.

Ką galiu pasakyti dėl savo magistro studijų? – Džiaugiuosi, kad jos pagaliau pasibaigė. Kažkaip neteisingai pasirinkau magistro tezių temą ir vadovą, todėl nebuvo didelio noro nei rašyti mokslinį darbą, nei jį gintis. Iš kitos pusės pastebėjau daug trūkumų iš universiteto pusės. Šie trūkumai labai greitai atima norą ką nors prasmingo daryti.

Tai va, mokslai baigti. Toliau studijų netęsiu, bent jau pakolkas.

Brolio parekomenduotas perskaičiau knygą apie kritinį mąstymą – Critical Thinking: Tools for Taking Charge of Your Professional and Personal Life (autoriai Richard W. Paul, Linda Elder). Labai dažnai mes nesusimąstome kaip veikia mūsų mąstymas, o nuo jo priklauso dauguma mūsų priimamų sprendimų. Ši knyga padėjo man detaliau paanalizuoti savo mąstymą ir susisteminti dalykus į kuriuos anksčiau neatkreipdavau dėmesio.

Tai kas vis dėlto yra kritinis mąstymas? Autoriai pateikia keletą apibrėžimų. Vienas iš jų: Kritinis mąstymas yra mąstymo (apie bet kokį daiktą, turinį ar problemą) būdas kai mąstytojas gerina savo mąstymo kokybę aptikdamas savo mąstymo spragas ir taikydamas intelektualius mąstymo standartus. Autoriai pateikia intelektualaus mąstymo standartus (savybes): integralumas, kuklumas, teisingumas, atkaklumas, bešališkumas, pasikliovimas mąstymu, drąsa, užuojauta, savarankiškumas. Čia autoriai pateikia vieną įdomiausių teiginių knygoje – tikrai kritinis mąstymas apima moralės suvokimą ir nesavanaudiškumą. Racionalus mąstymas gali būti skirtas pasiekti savanaudiškiems tikslams, taip pat kaip ir nesavanaudiškiems, bet išvystytas kritinis mąstymas apima ir suvokimą, kada mąstymas yra savanaudiškas ir kada ne.

Taip pat knygoje analizuojami būdai, kuriais žmonės stengiasi apgauti save. Pateikiamas penketas jų:

1. Tai tiesa, nes aš tuo tikiu.
2. Tai tiesa, nes mes tuo tikime.
3. Tai tiesa, nes aš noriu tuo tikėti.
4. Tai tiesa, nes aš visada tuo tikėjau.
5. Tai tiesa, nes tai yra mano savanaudiškas interesas tuo tikėti.

Beveik visada šis apgaudinėjimas vyksta nesąmoningai, nes iš prigimties žmogaus protas yra egocentriškas (orientuotas į save) ir sociocentriškas (orientuotas yra socialinę grupę, kuriai jis priklauso). Kritinis mąstymas sumažina egocentrišką (ar sociocentrišką) mąstymą, leidžia pastebėti tokį aplinkinių mąstymą ir atitinkamai elgtis.

Knyga yra gana sunkiai skaitoma ir yra labiau vadovėlis, o ne knyga skirta vieną kartą perskaityti. Autoriai rekomenduoja vykdyti užduotis, kurios yra pateiktos skyrių pabaigoje ir taip vystyti savo kritinį mąstymą. Kritinis mąstymas yra savybė, kurią reikia aktyviai vystyti, panašiai kaip reikia aktyviai sportuoti, kad išvystyti savo kūną. Kaip sakoma – “No pain, no gain”.

Kovo 20-23 dienomis buvau savaitgaliui nuskridęs į Londoną. Tikslas buvo aplankyti ten gyvenančius grupiokus ir pamatyti Londoną. Padariau ir į facebuką patalpinau keletą nuotraukų. Oras pasitaikė labai gražus ir tinkamas pasivaikščiojimams, todėl šeštadienį ir sekmadienį sukorėm bent po 8 mylias. Kiek prisiminiau pabandžiau pasivaikščiojimo atstumą sudėlioti į google žemėlapį. Na taip, technologijos, technologijos. Kelionė buvo smagi, daug ką pamačiau. Londone ganėtinai gražu – yra ką pamatyti.

Sąmoningai ar ne, bet kelionės metu vis negalėjau išmesti iš galvos kito tikslo – įvertinti Londoną kaip galimą gyvenamąją vietą. Žiūrint iš šitos pusės vaizdas kiek liūdnesnis. Londonas pasirodė perpildytas ir brangus. Teko pamatyti nemažai ten gyvenančių lietuvių ir kitų imigrantų, ir kažkodėl iš jų nesijautė didelio džiaugsmo. Gerai, kai žmonės tobulėja ir siekia savo ilgalaikių tikslų, bet dažnai tiesiog dirba paprastus darbus ir nemato jokių didelių perspektyvų. Emigrantas išvažiavęs daug ką paaukoja (draugus, gimtąjį kraštą), todėl manau jis turėtų daug ką gauti atgalios (didesnį atlyginimą, profesinį tobulėjimą), kitaip gal tiesiog reikėtų grįžti.

Tai va, toks buvo mano savaitgalis Londone.

Tautiškumas paprastai yra teigiamai vertinama žmogaus savybė. Tačiau aš norėčiau į tai pažvelgti iš kitos – evoliucinės – pusės. Tautos atsirado kultūrinės evoliucijos metu, kai gimininės bendruomenės pradėjo atrasti, kad jas vienija bendri papročiai, kalba, istorija, kultūra ir kita. Laikui bėgant, dėl vienų ar kitų priežasčių (pvz dėl pramonės revoliucijos) bendruomenės pradėjo nykti ir pagrindiniu žmones vienijančiu veiksniu tapo tauta. 19 amžiuje išsivystė nacionalizmo teorija, teigianti, kad kiekviena tauta turi teisę savarankiškai vystytis ir turėti savo valstybę. Dabar didelė dalis tautų turi savo valstybę. Tautiškumas per amžius padėjo žmonėms iškęsti karo negandas ir priespaudą.

Nacionalizmas ir tautiškumas yra panašūs terminai, tačiau naudojami skirtinguose kontekstuose. Nacionalizmas dažniau vartojamas pažymint neigiamus reiškinius, kylančius iš žmonių skirstymosi į tautas. Nacionalizmas sukėlė daugybę karų, jis buvo ir yra daugelio negandų priežastimi. Didelė dalis karinių konfliktų vyksta tautiniu pagrindu. Tai yra natūrali pasekmė, nes skatinamas nacionalizmas skatina skirstyti visus žmones į savus ir svetimus. O engti ir kariauti su svetimu daug lengviau nei su savu. T.y. pateisinti tai yra lengviau. Kai kuriais požiūriais nacionalizmą galima gretinti su rasizmu, diskriminacija pagal lytį, amžių ar turtą. Nacionalizmas ypač sustiprėja, kai pablogėja gyvenimo sąlygos, pradeda trūkti resursų ar vyksta karas. Visi tada tampa patriotais, ir būna pasiruošę žūti už savo šalį. Ir atvirkščiai, kai gyvenimo sąlygos geros, žmonės tampa labiau tolerantiški ir neina į kraštutiniškumus.

Mano nuomone nacionalizmas atsirado evoliucijos būdu – evoliucijos būdu ir turi dingti. Kadangi dabar žmonių gyvenimo sąlygos yra pakankamai geros, tai nacionalizmo nauda yra menka. Šia logika vadovaujantis reikėtų ir toliau kelti žmonių pragyvenimo lygį ir skatinti tolerantiškumą. Jei žmonija toliau vystysis sėkmingai, tai galima tikėtis, kad tautos pamažu nyks ir atsiras daugiau “pasaulio piliečių”. Tautiškumas, kaip tradicijų išlaikymas nėra blogai, tačiau jis greičiausiai nyks kartu su nacionalizmu. Atrodytų, kad tai yra neigiamas reiškinys, tačiau sena turi duoti kelią tam kas nauja. Tai gali įeiti į istoriją, kaip į istoriją nuėjo vergovė ar kryžiaus žygiai. Dabar nacionalizmas yra neatsiejama visuomenės gyvenimo dalis, bet galima klausti savęs tokio klausimo – Ar ši visuomenė, kurioje mes gyvename jau yra tobula? Aš atsakyčiau, kad tikrai ne. Ir jei tobulumui pasiekti reikia aukoti tautiškumą, tai čia sakyčiau būtų maža kaina.

Iš kitos pusės, nacionalizmas dabar yra labai stiprus ir visos tautos kariauja nematomą karą. Šis karas pasireiškia tuo, kad vienų tautų gyventojų skaičius didėja, o kitų mažėja. Žmonės masiškai migruoja ir formuoja tautines mažumas. Tai nėra vadinama karu, bet sukelia pasekmes prilyginamas karo sukeltoms. Pavyzdys – musulmonų plitimas Europoje. Problemos lyg ir nebūtų, nes visi žmonės vienodi, tačiau labai sunku išlikti tolerantišku, kai matai kad paminamos tavo kultūros vertybės. Negalima būti tolerantiškam netolerantiškumui. Šito Gordijaus mazgo sprendimo neturiu ir tikriausiai niekas neturi. Ateitis parodys.

Egzistuoja tokia Egoistiškojo geno teorija. Jos pradininkas yra Richard Dawkins. Teorija įgavo populiarumo, kai buvo išleista jo knyga “The Selfish Gene” (1976). Ji teigia, kad organizmų veiksmus ir motyvus valdo jų genai, kurių vienintelis tikslas yra išlikti ir padauginti į save panašių genų. Viena iš teorijos išvadų yra tai, kad organizmas tėra priemonė genams pasidauginti.

Ši teorija turi savo šalininkus ir priešininkus (be abejo), bet priverčia susimąstyti ir į viską pažvelgti kitu aspektu. Nuo įprastos evoliucijos teorijos ji skiriasi tuo, kad pagrindiniu objektu nurodo genus, o ne individą. Tokiu atveju tarp organizmo ir jo genų turėtų vykti konfliktas dėl įtakos pasidalinimo. Tačiau daugeliu atveju jis nevykta ir genai lengvai laimi. Didesnis konfliktas gali būti tik tarp sąmoningų būtybių ir jo genų. Čia ir prasideda man įdomiausia dalis, klausimas – kaip genai įtakoja žmonių elgesį. Pagal šią teoriją, jei genai valdo organizmą, tai šį klausimą galima performuluoti taip – Kaip evoliucinis žmogaus organizmo aspektas įtakoja žmonių elgesį? Pastaruoju metu man ši tema pasidarė labai įdomi, ir netgi kartais pagaunu save bestebinti kitų žmonių (ar savo) elgesį ir beanalizuojantį jį evoliuciniu požiūriu.

Neseniai perskaičiau knygą – “Sperm wars” – apie žmonių dauginimosi instinktus ir interesų konfliktus tarp vyro ir moters. Knygoje visi klausimai analizuojami iš evoliucinio požiūrio ir taip pat remiamasi idėja, kad žmogaus organizmo tikslai kartais konfliktuoja su sąmoningais tikslais. Nemažai toje knygoje paminėtų atvejų patvirtina ir šiuolaikiniai sociologiniai tyrimai. Taigi, žiūrint iš evoliucinio taško, žmogaus organizmo tikslas yra palikti į save panašių palikuonių. Kad tai padarytų kūnas priverčia žmogaus sąmonę išgyventi tam tikrus jausmus, nuotaikas, priimti tam tikrus sprendimus. Vyrai ir moterys yra vienodai veikiami organizmo, tačiau moterų organizme vyksta sudėtingesni procesai, nes priimami sudėtingesni sprendimai. Tai išsivystė evoliuciškai, nes moterys buvo labiau priklausomos nuo aktyvaus socialinio gyvenimo.

Evoliuciniu požiūriu galima paaiškinti jausmus, meilę, moralę ir netgi altruizmą. Taip pat galima paaiškinti tokius klausimus kaip – kodėl visuomenėje egzistuoja neištikimybė, homoseksualizmas, prostitucija, prievartavimai. Taip pat – kaip vyrai ir moterys pasirenka sau partnerius. Ir daug kitų dalykų. Būtent dėl to, kad evoliucija gali daug ką paaiškinti, kyla konfliktas su religija. Dėl to manau, kad evoliucijos teorija yra pats didžiausias religijos priešas.

Štai ir sutikom naujus metus. Kiekvienas tikriausiai pasižadėjom būti geresni, nuveikti daugiau aplankyti vis naujas šalis ar panašiai. Pernai metais aš buvau pasižadėjęs priaugti svorio iki 80 kilogramų. Metų pabaigoje svoris – apie 72 kg. Tikslas nepasiektas, tačiau priaugau kokius 3 kilogramus – ir tai gerai. Iš tikro šis mano pasižadėjimas gal ir nebuvo pats tinkamiausias, nes priaugti bet kokio svorio nėra gerai. Tą pastebėjau, kai pajutau, kad ant pilvo jau pradeda kauptis riebaliukai.

Na, o šiais metais pasižadu mokytis disciplinos.