Ne dažnai taip įvyksta. Kartais viskas lyg ir atrodo puiku, bet toks jausmas neateina. Greičiausiai jam pasireikšti reikia panašios reakcijos iš draugų. Tada pasijunti artimas tiems draugams. Pasijunti esąs žmogus.

Tačiau bekeliaujant ir viską berodant man pačiam susidarė įspūdis, kad viskas kas Lietuvoje yra vertinama ar žymu, yra istoriniai paminklai, senoviniai pastatai, senovės tradicijos. Visa tai yra gerai ir to reikia, bet pasigedau kažko savito lietuviško, bet modernaus. Nemažai ko buvo pristatyta ir prikurta Tarybų Lietuvos laikais, bet kažkaip tai atrodo svetima – sunku tais istoriniais paminklais iš širdies didžiuotis. O pastaruosius 20 nepriklausomybės metų vis dar kapanojamės iš sovietmečiu sukurtų problemų liūno ir nėra laiko kūrybai.

Taip pat sakyčiau Lietuvoje yra paplitęs senovės kultas. Manoma, kad viskas kas senoviška (sukurta maždaug iki 1940) yra sveika ir vertinga. Atrodo, kad dabar gyvename didžiausio nuosmūkio laikais ir niekada nepasieksime to kas buvo. Sutinku, dabar ekonominis nuosmūkis, bet jis buvo ne visada ir ilgai nesitęs.

Kas yra Lietuva? Dažniausiai ją apibūdiname remdamiesi senove (pvz. šalis, kuri Vytauto valdymo laikais tęsėsi nuo jūros iki jūros). Tačiau, kas ji yra dabar? Nenorėtųsi jos apibūdinti kaip – „dar viena šalis prie Baltijos jūros“.

Todėl noriu sau ir kitiems palinkėti neužsisklęsti senovėje ir kurti ateitį, kuri galėtų geriau nusakyti kas yra Lietuva.

Aš nebūčiau aš jei neregistruočiau atsispaudimų padarytų per treniruotes. Pateikiu šią informaciją grafike.

6 savaitės jau praėjo, bet iš karto padaryti 100 atsispaudimų dar neišeina. Kaži ar įmanoma per 6 savaites ištobulėti nuo 30 atsispaudimų iki 100. Na bet man pavyko patobulėti nuo 30 iki 39. Skirtumas atrodo nedidelis, bet jaučiu kad keičiasi kūnas, ir savijauta būna gera.  Žiūrint į grafiką matosi staigūs nuosmukiai, jie žymi tai, kad savaitės pradžioje reikia atlikti mažiau atsispaudimų, bet ir su trumpesnėmis pertraukomis. Iš pradžių krūvis nebuvo didelis, bet labai greitai paskutiniame bandyme jau normos nebepadariau. Na o nuo 13 dienos iš vis peršokau atgal keliomis savaitėmis, kartoju programą iš naujo.

Esu pasiryžęs toliau tęsti šią programą, kartoti tiek kiek reiks, kad pasiekti tikslą. Ši treniruotė ne tiek kūnui, kiek valiai. Reikia gi bent kažką atlikti iki galo.

Tiek minčių 3 valandą nakties. Dar ką nors paveiksiu ir eisiu miegoti.

Agricola žaidimas

Aš esu mėgėjas pažaisti stalo žaidimus. Grupiokas Tomas prieš metus įsigijo tokį stalo žaidimą – Agricola. Labai užvedantis žaidimas, jei kelios valandos praleistos sėdint ir galvojant strategijas bei taktikas, kaip aptverti tvorą ir išmaitinti šeimą, skamba kaip geras laiko praleidimo būdas. Per naujus šiuo žaidimu užkrėtėm dar kelis draugus, kurie dabar šį žaidimą žaidžia vos ne kas antrą dieną.

Žaidimo esmė: per 14 raundų reikia turint pradinius du žmones išvystyti ūkį, kuris duotų daugiausia taškų. Taškai duodami už aptvertas tvoras, užaugintus galvijus ir šernus, išartas dirvas ir užaugintus javus bei daržoves, šeimos narių skaičių, namo dydį ir kokybę, profesijas bei papildomus įrengimus. Su kitais žaidėjais konkuruojama dėl resursų ir pasirenkant veiksmus, kuriuos galima atlikti. Ganėtinai mažai sąveikos ir tiesioginio kenkimo kitiems žaidėjams, bet labai geras galvosūkis optimizuojant ir balansuojant savo šeimos ūkį.

Kažkaip vis susimąstau, kad Agricola gerai atspindi gyvenimą. Kiekvienas turime po ribotą kiekį „ėjimų“, per kuriuos reikia „pasodinti medį, pastatyti namą, išauginti sūnų“.

Dabar gyvenu Kembridže (80 km į šiaurę nuo Londono), dirbu Software Developer’iu Granta Design įmonėje. Kuriame programinę įrangą darbui su informacija apie medžiagas. Labai specifinė niša, klientai yra įmonės vykdančios technologinius tyrimus (pvz.: NASA, Boeing), taip pat universitetai. Čia atsidūriau po to kai nusprendžiau pagyventi Jungtinėje Karalystėje ir paieškoti čia darbo. Du mėnesiai darbo paieškų ir miego ant čiužinio, ir aš Kembridže. Darbo paieška dviprasmiška – iš vienos pusės darbą galima susirasti greitai, bet jei nori geresnio atlyginimo, tai gali užtrukti.

Na bet ir lietuvių čia Anglijoje. Londone kai tik išeini kur nors į viešumą, taip išgirsi kalbančius lietuviškai. O kad ir tame pačiame Kembridže atsitiktinai išsinuomavau kambarį name, kuriame pusė gyventojų – lietuviai studentai. Dar viena emigracijos banga. Šį kartą joje atsidūriau ir aš.

Vienu žodžiu gyvenimo prasmę manau galima išreikšti žodžiu – gyventi. Žmogui yra duotas gana ilgas laiko tarpsnis ir jis turėtų jį išnaudoti kuo geriau. Aš netikiu pomirtiniu gyvenimu, todėl manau, kad tai ką turim dabar yra viskas ką turim. Vien gyventi, tam kad gyventum lyg ir maža prasmės. Todėl manau, kad gyvenimo prasmė slypi žmogaus darbe ir pasiaukojime visuomenės, Žemės ar galų gale visatos labui. Kas turi nuspręsti kas yra naudinga visuomenei ar Žemei? Nuspręsti turi pats žmogus, įvertinęs visus už ir prieš. Manau, kad žmogaus gyvenime turėtų būti svarbus loginis ir kritinis mastymas, tam kad jis galėtų priimti gerus sprendimus.

Atrodo, kad gyvenimas, kuris baigiasi iš kart po mirties yra niūrus, beviltiškas ir turėtų būti persmelktas pesimizmu. Kas iš to, kad dabar turi viską, jei po mirties nebeturėsi nieko ir pats nebeegzistuosi? Nepasiduoti nevilčiai reikia daug žmogaus stiprybės, todėl labai dažnai žmonės ieško lengvesnių paaiškinimų – religijos ar astrologijos. Taip pat dažnai ilgą laiką žmogus būna laisvamanis, netikintis, bet ištikus nelaimei (pvz. susirgus nepagydoma liga) jis atsiverčia į tikėjimą. Tai pilnai suprantama, nes žmogus trokšta visokeriopos pagalbos ir kadangi žmonės jos nebegali suteikti, tai jis kreipiasi pagalbos į metafiziką. Žmogaus baimė numirti nugali jo sveiką protą. Aš manau, kad mirties nereikėtų bijoti, nes tai dalis natūralaus gyvybės ciklo. Su baime ar be baimės visi mes vistiek anksčiau ar vėliau mirsime.

Žmogui stiprybės turėtų suteikti tai, kad jis gyvena dėl aukštesnių dalykų – šeimos ar visuomenės. Tačiau labai dažnai visuomenė, o kartais ir šeima, būna atstumianti, nepakenčianti silpnų, ligotų ar tiesiog kitokių žmonių. Tai yra viena iš didžiausių visuomenės problemų (norėjau rašyti šiuolaikinės visuomenės, bet taip buvo visais laikais).

Apibendrinant, mano manymu gyvenimo prasmė yra gyventi, mylėti kitus ir dirbti savo, šeimos bei visuomenės labui.

Kažkada rašiau, kad reikia mylėti savo darbą, bet neįsimylėti įmonės. Dabar mano būsena būtent ir yra tokia. Per ilgus metus pamačiau daug trūkumų įmonėje, kurių aš negaliu pakeisti, tobulėjimo galimybės sumažėjo. Todėl nusprendžiau, kad man nebepakeliui ir pats laikas kažką keisti.

Pokyčiai mano asmeniniame ir profesiniame gyvenime tik prasideda.

Pagal apibrėžimą (iš Vikipedijos), – tikėjimas yra psichologinė būsena kurioje individas teiginį ar prielaidą laiko teisingais. (Angliškai. Belief is the psychological state in which an individual holds a proposition or premise to be true). Šis apibrėžimas yra gana platus, ir „nekenksmingas“. Tačiau kažkaip pastaruoju metu man tikėjimas pradėjo asocijuojuoti su „realybės vertinimu, kai nesiriamama faktais ir kritiniu mąstymu“. Taip gaunasi greičiausiai dėl to, kad vis labiau pastebiu atvejus, kad žmonės remiasi tikėjimu, kai faktai rodo, kad realybė yra visai kitokia, nei norima (Pvz.: aš tikiu kad mūsų rinktinė nugalės).

O iš tikro pagrindinis klausimas ir šio straipsnelio rašymo priežastis yra religinis tikėjimo aspektas. Religijoje tikėjimas turi kitokią reikšmę – reiškia arba tu tiki į Dievą arba netiki. Dar tikintieji mėgsta sakyti, kad tikėjimas yra duodamas su gimimu ir yra Dievo dovana. Ir kad šis tikėjimas yra „tikras tikėjimas“. Tai va, aš tikriausiai nesuprantu kas tai yra „tikras tikėjimas“. Aš esu faktų žmogus, todėl man nesuprantama ši būsena. Jei aš kažką laikau teisybe, t.y. tikiu tuo dalyku, tai aš remiuosi faktais (savo bei technikos pojūčiais, kitų žmonių mokslu pagrįstais teiginiais, logika). Yra keletas dalyku, kuriais aš tikiu religine prasme – gamtos galia ir žmonių gerumu. Jie dažniausiai nėra aiškinami moksliškai, bet juos pilnai galima paaiškinti.

Žmonės yra įvairūs ir dažnai būna silpni, todėl suprantu kodėl žmonės galėtų patikėti bet kuo (pvz. Dievu). Toks tikėjimas dažniausiai dažniausiai būna besąlyginis – t.y. jam negalioja jokie faktai ar įrodymai. Aš savo tikėjimą galiu pakeisti jei pasirodytų, kad kai kurie faktai yra neteisingi, arba atsirado naujų faktų. Todėl man keista, kad kiti to nepadaro, negali ar nenori padaryti. Tada faktai kalbantis su tokiu žmogumi tampa beprasmiai. Nes jis atsitveria siena, ant kurios parašyta – „Aš tuo tikiu ir viskas“.

Tikiuosi šiuo straipsneliu paskatinsiu diskusiją. Todėl rašykit ką jūs manot, kas yra „tikėjimas“ ar „tikras tikėjimas“. O šiaip aš savo nuomonę tikėjimo klausimu turi ir žadu paruošti straipsnelį, kuriame žadu parašyti apie tai kodėl tikėjimas yra gerai ir (svarbiausia) kodėl jis yra blogai.